Daugiau kaip prieš 4000 metų
Mesopotamijoje Dievas pasirodė Abraomui ir tarė: „Išeik iš savo šalies, nuo savo giminių, ir iš savo tėvų namų ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Ir aš iš tavęs padarysiu didžiulę tautą“. Viešpačiui ir nukeliavo į Pažadėtąją Kanaano žemę, kurioje gyveno kartu su savo sūnumi Izaoku ir anūku Jokūbu, kuris vėliau buvo pervadintas Izraeliu.
Dėl Kanaano žemėje kilusio bado Izraelis ir dvylika jo sūnų patraukė į Egiptą ir ten išaugo į didžiulę tautą. Egiptiečiai manė, jog galinga, tarp jų gyvenanti Izraelio tauta, kelia grėsmę, todėl juos pavergė ir gyvenimą jiems apkartino sunkiu lažu. Po 430 metų Egipte, jie Mozės buvo išvesti iš vergijos, vėliau perėjo Raudonąją jūrą ir patraukė į Arabiją, kur izraelitai ant Sinajaus kalno gavo Dešimt Dievo įsakymų.
Dėl tikėjimo Viešpačiu stokos, izraelitų kartai, kuri Egiptą paliko Mozės vedama, nebuvo leista įžengti į Pažadėtąją žemę. 40-imt metų jie buvo priversti klajoti dykumoje iki tol kol užaugo nauja, Viešpačiu tikinti karta, ir Jozuės vedami jie įžengė į Pažadėtąją žemę.
Pagal Mozės įsakymą, maždaug apie 400-imtus metų, dvylika Izraelio genčių buvo valdomos teisėjų. Kuomet izraelitai, norėdami būti kaip aplinkinės tautos, Dievo pradėjo prašyti sau žemiško karaliaus Dievas jų karaliumi paskyrė Saulių, kuris jiems karaliavo 40 metų, po to sekė karalius Dovydas, kuris karaliavo 40 metų ir Dovydo sūnus Saliamonas, kuris karaliavo 40 metų. Saliamono valdymo metu Izraelio karalystė maudėsi šlovėje. Buvo pastatyta pirmoji šventykla. Tačiau sulaukus senyvo amžiaus Saliamono širdis nusigręžė nuo Viešpaties. Dievas jam pranešė, jog dešimt genčių nebus valdomos jo sūnaus.
Izraelio karalystė buvo padalinta po Saliamono mirties ir dešimt šiaurinių genčių buvo valdomos eilės nedorų karalių, kurie nebuvo nei Dovydo, nei Saliamono palikuonys. Šiaurinė karalystė išsaugojo Izraelio vardą ir galiausiai jos sostine tapo Samarijos miestas. Mažesnioji, pietinė karalystė buvo žinoma kaip Judėja su sostine Jeruzale, kuri buvo valdoma Dovydo palikuonių. Pradedant nuo 2 Kar 16 (Antrosios karalių knygos, 16-tojo skyriaus), pietinės karalystės žmonės buvo vadinami „judėjais“, arba kitaip – žydais. Šis pavadinimas yra kilęs nuo Judėjos karalystės pavadinimo.
Dėl nedoro šiaurinės Izraelio karalystės elgesio pastarieji buvo nuversti ir paimti į asirų nelaisvę. Likę izraelitai asimiliavosi su jų žemę užėmusiomis pagonių tautomis. Šie žmonės buvo vadinami samariečiais ir dešimt šiaurės Izraelio genčių niekada vėl netapo tauta.
Šie žmonės buvo vadinami samariečiais ir dešimt šiaurės Izraelio genčių niekada vėl netapo tauta.
Galiausiai Babilonas už bausmę tarnavus kitiems dievams, pietinę Judėjos karalystę paėmė į nelaisvę ir šventyklą sunaikino. Tačiau po 70-ties metų žydai sugryžo į Judėją, atstatė šventyklą Jeruzalėje ir toliau išliko valdomi karalių, kurie buvo Dovydo palikuonys.
Kristaus laikotarpiu judėjos tauta buvo žinoma kaip Judėja, kurią valdė romėnai. Jėzus Kristus ir jo mokiniai Judėjoje skelbė evangeliją ieškodami pasiklydusių Izraelio parapijiečių. Po trijų su puse metų Jėzaus dvasininkavimo, žydai vis tik nepripažino jo kaip Mesijo ir įtikimo Romos valdytoją jį nukryžiuoti. Po trijų dienų Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų ir prieš pakildamas į dangų Dievo Tėvo dešinėje apsireiškė savo mokiniams.
Prieš pat Jėzaus nukryžiavimą, jis tai išpranašavo kaip bausmę jį atstūmusiems: Jeruzalė bus sudeginta, šventykla sunaikinta, žydai bus išvaryti į kitų tautų nelaisvę. Pranašystė išsipildė 70-aisias metais po Kristaus, kuomet Jeruzalę užkariavo būsimasis Romos imperatorius Titas. Daugiau nei 1800-us metų žydai liko išsiblaškę po visas tautas.
1948-ais metais nutiko neįmanomas dalykas. Buvo įkurta Izraelio valstybė ir žydai vėl atgavo Pažadėtąją žemę. Dauguma krikščionių paskelbė tai Dievo stebūklu ir palaiminimu. Bet ar tikrai tai buvo Viešpaties palaiminimas, ar prie to prisidejo tamsesnės jėgos? Šis filmas turi atsakymą.
